statragis

statrãgis, -ė adj., smob. (2) NdŽ žr. stačiaragis: 1. Vl Statrãgė karvė J. Pasinarina jautukas statragis rš. O ožkelė statragėlė vedė vilką šokti LTR(Plk). | Statragė (su kuodu) višta Šts. | prk.: Šukas įsisegusi būsi tikra statragė Žem. Kaktą atstačius, ant pusės galvos kuskelę atsismaukus – statrãgė Škn. 2. J, Krkl Tokia statrãgė, ana da i vyrą suvaldys Vdžg. I tokias statragès vyrai taip sutvarko, ka pulna į kojas Krš.